Esame Palaimintojo Jurgio Matulaičio mokykla, pasirinkome jį dangiškuoju globėju ir užtarėju, nes tėvas Jurgis buvo didis Lietuvos šventasis, kuris savo gyvenime daugybę kartų pasilenkė prie vaikų, prie pačių mažiausių, silpniausių, ir besąlyginiu rūpesčiu liudijo savo meilę jiems, o evangelinių dorybių mokė asmeniniu pavyzdžiu – už savo gerumą daugybę kartų buvo skaudžiai nukentėjęs, net grasinta su juo susidoroti… O jis visuomet laikėsi savo pasirinkto ganytojiškojo šūkio pagal apaštalo Pauliaus žodį: Vince malum in bono! – lietuviškai tiksliausiai tai galima versti – Laimėk (nugalėk) blogį gerumu! Tikime, kad palaimintasis Jurgis gali būti ir žemiškas pavyzdys, ir Dangaus pagalba einant tiesos bei meilės keliu ir mūsų vaikams, ir visai mokyklos bendruomenei. Todėl jį ir pasirinkome dangiškuoju globėju, o mokyklos šūkiu – Laimėk gerumu!
xxx
Tad kas gi buvo tas Jurgis Matulaitis? Gimė 1871 m. carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje. Tada niekas į mokyklą varu nevarė – galėjai karves, žąsis ganyti ir varnas gaudyti. Kaip ir dauguma to meto vaikų, Jurgis norėjo mokytis, nors kasdien pėsčiomis sukardavo po 7 km ten ir atgal, jau tada šlubčiodamas. Vadovėlius teko skolintis iš draugų ir tai ne visada pasisekdavo. Atrodė, tolesniems mokslams nebuvo jokių galimybių: brolis, Jurgio globėjas, šlubą berniuką matė tik ūkyje ir tai ne kažin kaip naudingą.
Tačiau dideliems troškimams lemta prasiveržti: iš Lenkijos atvykęs pusbrolis Jonas Matulevičius atveria duris į Kelcų gimnaziją, vėliau – ir į kunigų seminariją. Vaikinas, nors nuolat sirgdamas ir pastoviai kęsdamas skausmą (sirgo kaulų tuberkulioze), taip puikiai mokėsi, jog galiausiai tapo populiariu sociologijos – visiškai naujos mokslo srities – profesoriumi Peterburgo akademijoje. Metų metus kentus nepriteklių ir vos nemirus vargšų ligoninėje Varšuvoje, šis akademinis pasiekimas turėjo būti gyvenimo viršūnė ir „miegas ant laurų.“ Bet ne. Jurgis Matulaitis nusprendžia tapti vienuoliu – tokiu, kuriam rūpi visuomenė, teisingumas, vargšai. Žodžiu, sutinka viską prarasti, kad visi kiti atrastų savo orumą ir gyvenimą. Tam jis Lietuvoje ir Lenkijoje atgaivino caro numarintą Marijonų vienuoliją, socialinei misijai įkūrė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seseris. Šios vienuolijos ėmėsi visko, kas žmones padarytų labiau žmonėmis: globojo našlaičius, vargšus, senelius, steigė įvairias mokyklas.
Ištikus Pirmajam pasauliniam karu, daugybė vaikų neteko tėvų. Su savo broliais vienuoliais Bielianuose, apleistame kamaldulių vienuolyne tėvas Jurgis Matulaitis priglaudė 200 našlaičių: juos rengė, maitino ir mokė. Kūrė jiems profesines mokyklas, kad vėliau vaikai galėtų pasirūpinti savimi. Pasakojama, kad jauni vyrai, anuomet pratę prie fizinio darbo, taip pervargdavo, kad užmigdavo tiesiog prie stalo bevalgydami. Už šį darbą Matulaitis, jam nežinant, gavo Varšuvos garbės piliečio vardą. Jei būtų žinojęs, būtų negavęs, nes buvo davęs priesaiką jokios garbės iš žmonių nepriimti.
Kai 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma, tėvas Jurgis ir dalis brolių atvažiavo į Marijampolę – čia tęsti savo vienuolijos veiklos, kuri buvo ne tik religinė: broliai leido savo žurnalą, kūrė mokyklas. Didžiam Matulaičio ir jo brolių sielvartui, netrukus jis buvo paskirtas vyskupu tautinių konfliktų draskomam Vilniui. Kas mėnesį keičiantis valdžioms ir kariuomenėms, siaučiant badui ir kenčiant grasinimus net nužudyti, vyskupas Jurgis Matulaitis išliko atidus mažiausiems. Kovojo, kad šelpiami būtų ir žydų vaikai, o kai generolas Pilsudskis norėjo iškeldinti 80 našlaičių iš Trinapolio ir taip „grąžinti“ buvusią vyskupų rezidenciją Matulaičiui, šis pasipriešino sakydamas: „nė viena vaiko ašara dėl manęs nenuriedės.“ Ir pats pasirūpino, kad jie turėtų maisto, auklėtojų ir net bilietų kelionei garlaiviu per vasaros atostogas. Jis visiems buvo susivaldymo, kantrybės ir meilės pavyzdys, ištikimai sekantis savo šūkiu „Nugalėti blogį gerumu“.
Matydamas politines ir bažnytines intrigas, Matulaitis 1926 metais nutaria atsistatydinti iš Vilniaus vyskupo pareigų. Tada popiežius Pijus XI – jo bičiulis ir palaikytojas, vadinęs vyskupą Jurgį „tikrai šventu vyru“ – paskiria jį savo pasiuntiniu – Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi. Būdamas Kaune jis per labai trumpą laiką atliko milžinišką darbą – ne tik sutvarkė Lietuvos bažnytinės provincijos, vyskupijų sudarymo, Nepriklausomos Lietuvos tarpvalstybinės sutarties su Vatikanu parengimo reikalus, bet ir iš esmės išgelbėjo Bažnyčią Lietuvoje ir nuo atskilimo nuo popiežiaus, ir nuo susitapatinimo su vietos politine valdžia; daugybei šis dvasininkas buvo tiesiog paguodos, suraminimo tėvu.
Pas Viešpatį Jurgis Matulaitis iškeliavo 1927 sausio 27 d. Mirė nuo apendicito, kurio per darbus nepaisė, o lemtingomis akimirkomis tapo neįmanoma pakviesti daktaro dėl tuo metu Kaune įvestos komendanto valandos po valdžios perversmo… Paskutinis tėvo Jurgio palaiminimas savo artimiausiems iškeliaujant į Tėvo namus buvo: „Rikiuokitės ir pasišvęskite!“
xxx
Tikime, kad kiekviename iš mūsų yra Dievo Sėjėjo paberta gerų sėklų, o mums tereikia pasirūpinti gera dirva toms sėkloms sudygti, kad duotume gausių vaisių ir mūsų vaisiai išliktų. Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis manė, kad mokyklos yra svarbi priemonė auginti žmoniškumui ir skleisti Dievo Karalystės tikrovei žemėje.
Todėl prašome, kad palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis užtartų mūsų mokyklą, joje besimokančius vaikus, jų tėvus, dirbančius mokytojus, kad jis būtų tas idealas, kuriuo sektume, iš kurio mokytumės meilės kiekvienam sutiktajam ir visa gyvenime laimėtume gerumu.