“Duok vaikui laisvę! Nieko nenurodinėk iš anksto, pasitrauk kiek tolėliau. Duok vaikui mokymo priemones, tinkančias jo augantiems organams ir sugebėjimams stiprinti ir vystyti. Visada būk pasiruošęs padėti ir nurodyti, kai tas būtina, bet niekada nedaryk, ką jis pats gali padaryti. Tada jo tikroji prigimtis išsiskleis saugiai ir nekliudomai, kaip išsiskleidžia tikroji ąžuolo prigimtis iš sėklos, jei ji pasodinta į tinkamą dirvą ir jai nestinga oro, saulės bei drėgmės”. (D. C. Ficher, Montesoriška motina, Vilnius, 1992)
Montesori pedagoginę sistemą pasaulyje išgarsino atradimas, jog vaikas pats yra savos, individualios asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Sistemos tikslas – pagalba asmenybei, visapusiško tobulėjimo link, siekiant dvasinio nepriklausomumo, savęs realizavimo.
Montessori išskyrė vaiko amžiaus tarpsnius, kuomet pereinant iš vieno tarpsnio į kitą, visiškai pasikeičia vaiko buvimo ir mokymosi būdai. Tai 0-6, 6-12, 12-18 metų amžiaus laikotarpiai. Kiekvienas tarpsnis dar yra skirstomas į dvi dalis. Pirmajame laikotarpyje (0-3, 6-9, 12-15 m.) vaikas įgyja tam tikrų įgūdžių pagrindą, o antrajame etape ( 3-6, 9-12, 15-18 m.) vaikas tobulina anksčiau įgytus įgūdžius.
0-6 metų laikotarpyje vaikas pasižymi imliuoju, viską sugeriančiu protu. Vaiko protas kaip kempinė sugeria informaciją iš aplinkos be jokių pastangų per pirmuosius tris gyvenimo metus. Ji patenka į nesąmoningą protą. Nuo dvejų iki trejų metų vaikas pradeda tą informaciją suvokti sąmoningai. Tai įvyksta veiklos metu, dažniausiai per rankų darbą. Šis kempinę primenantis protas yra vaiko sugebėjimo taip greitai ir tiek daug išmokti paslaptis. Vaikas mokosi iš to, kas yra jo aplinkoje. 3-6 metų vaikams sensorinis ugdymas ir struktūruota laisvė turėtų būti mokymosi ir vystymosi pagrindu.
6-12 metų laikotarpyje vaikas pasižymi lakia vaizduote. Montessori teigė, kad vaizduotė suklestėtų šiame amžiaus laikotarpyje, iki tol vaikas turi sukaupti labai daug realaus gyvenimo patirčių ir faktų. Tai reiškia, kad vaikui iki 6 metų nereikėtų pristatyti kitų žmonių kūrybos, fantazijos ir tokiu būdu įsprausti vaiko į svetimos vaizduotės rėmus. Vaikas naudoja vaizduotę abstrakčioms sąvokoms formuoti. Iš tiesų, vaizduotė padeda žmogui mokytis visą gyvenimą. Taip pat 6-12 metų vaikas labai domisi socialinėmis grupėmis. Kosminis ugdymas, įkvėpimas ir apsisprendimas mokytis turėtų būti mokymosi ir tobulėjimo pagrindu.
Marijos Montessori pedagoginė sistema vadovaujasi principais:
Jautrieji periodai. Montessori taip pat pastebėjo, kad vaikai išgyvena jautriuosius periodus (pvz.: judėjimui, kalbai, tvarkai, smulkių detalių pastebėjimui ir kt.) tam tikriems įgūdžiams ar bruožams įgyti. Svarbu atpažinti jautrųjį periodą ir leisti vaikui įgyvendinti savo sumanymus, nes mokymasis tuo metu vyksta lengvai ir efektyviai. Jei jautriojo periodo laikas praeina ir vaikas neturi galimybės įgyvendinti savo tikslo, jis neįgis to įgūdžio.
Judėjimas. Montessori pabrėžė, kad judėjimas yra viso mokymosi pagrindas. Judėjimas padeda vaikui susikaupti. Judėdamas vaikas gauna reikalingą sensorinę stimuliaciją vystymuisi, gali save išreikšti ir bendrauti su kitais. Visas vaiko kūnas, ypač rankos, turi judėti, kad mokymasis vyktų efektyviai.
Nepriklausomybė. Montessori tikėjo, kad pagrindinis ugdymo tikslas yra padėti vaikui tapti savarankišku ir save kontroliuojančiu. Toks vaikas pats sieks mokslo ir save mokys. Nepriklausomybės vaikas išmoksta per veiklą.
Turime padėti vaikui išmokti mąstyti, o ne perteikti jam savo žinias. Mąstantis vaikas pats sugebės įgyti reikiamų žinių ir tai padarys daug lengviau, negu mes būtume jį „mokę“.
Laisvė. Montessori teigė, kad laisvė ir disciplina yra dvi to paties medalio pusės ir negali būti vienos be kitos. Savidisciplina yra gebėjimas valdyti savo valią. Ji ugdoma per laisvai pasirenkamas veiklas ir laisvę mokytis iš savų klaidų, nebūnant priklausomam nuo kitų žmonių pagyrimų ar bausmių. Kuomet vaikui yra suteikiama laisvė ir nepriklausomybė, jis pirmiausia išmoksta savidisciplinos, o vėliau ir atsakomybės. Montesori aplinkoje yra du laisvės apribojimai: pagarba kitiems ir sau bei pagarba aplinkai. Kol vaikas nėra išsiugdęs savidisciplinos, mokytojas padeda vaikui įvardydamas ribas. Vaiko savidisciplinai vystantis, nustatytos ribos pamažu plečiamos, o vaikas įgyja vis daugiau atsakomybių.
Normalizacija. Montessori teigė, kad vaikai iš prigimties yra laimingi, ramūs, bendradarbiaujantys, norintys mokytis ir gebantys susikaupti. Visos kitos vaikų savybės nėra norma, jos atsiradę dėl to, kad vaikai tam tikru metu negalėjo išpildyti savo vystymosi tikslų. Montessori atrado, kad vaikai gali sugrįžti į savo prigimtinę būseną. Ji pavadino šį procesą „normalizacija“. Mes turime suteikti vaikui galimybę spontaniškai ir laisvai pasirinkti priemonę ar veiklą, kuri jam yra reikšminga ir leisti dirbti netrukdomam tiek, kiek jam norisi. Galiausiai vaikas taip giliai įsitrauks į tą veiklą ir susikaups, kad įvyks normalizacija ir vaiko elgesys pasikeis. Jis gebės kontroliuoti save.
Koncentracija. Montessori tikėjo, kad pats svarbiausias dalykas, ką vaikas turėtų išmokti, tai gebėjimas sutelkti dėmesį, nes mokėdamas koncentruotis, vaikas daug lengviau įgis ir visus kitus reikiamus įgūdžius.
Priemonės. Sensorinės priemonės pristato vaikui vieną, izoliuotą sampratą (koncepciją) apie pasaulį. Dirbdamas su priemone, vaikas tol tyrinėja ir eksperimentuoja, kol visiškai įsisavina šią sąvoką ir ją supranta. Kiekviena priemonė turi „klaidos kontrolę“. Vaikas pats pamato savo padarytą klaidą ir su malonumu ją ištaiso. Tai padeda formuotis vaiko savigarbai ir leidžia didžiuotis savo darbu. Vaikas išmoksta dirbti savarankiškai pats spręsdamas problemas. Priemonės yra sukurtos taip, kad skatintų vaiko susikaupimą ir savarankišką mokymąsi. Vaikas moko save naudodamasis priemonėmis.
Prizai ir bausmės. Montessori griežtai pasisakė prieš apdovanojimus ir bausmes. Ji teigė, kad tai žeidžia vaiką, jam kenkia ir atitraukia jo dėmesį nuo džiaugsmo, patiriamo tiesiog dirbant. Įvertinimas yra atlygio ar bausmės rūšis. Tokiu būdu bandoma vaiką motyvuoti iš išorės. Tačiau vienintelė ilgalaikė motyvacija kyla iš vaiko vidaus. Turime pasitikėti vaiku, kad jis tinkamai elgsis ir norės mokytis, jei suteiksime jam tinkamas sąlygas.
Darbo ciklas. Montessori teigė, kad vaikui reikia bent jau trijų valandų nepertraukiamo darbo ciklo. Jeigu darbo ciklas trumpesnis ar jis nutraukiamas, vaikas neturi galimybės giliai susikaupti, o tai yra didžiulė žala jo vystymuisi. Reikalingas laikas, kad vaiko protas nurimtų ir giliai panirtų į vieną veiklą. Kokybiška patirtis negali būti pakeista patirčių kiekybe. Reikia vengti per didelio stimuliavimo ir labai atidžiai parinkti tinkamas priemones, kurios pristatomos vaikui.
Paruošta aplinka. Paruošta aplinka turi būti parengta taip, kad būtų įgyvendinti visi montesori principai. Paruoštoje aplinkoje viskas turi skatinti vaiką tapti vis labiau nepriklausomu. Aplinka turi būti orientuota į vaiką, užtikrinanti jo laisvę judėti ir pasirinkti. Graži aplinka padeda nurimti ir susikaupti. Klasėje yra labai svarbi tvarka. Visi daiktai turi būti savo vietose, paruošti naudojimui, neturi būti jokių neapgalvotų ir nereikalingų dalykų lentynose. Montesori mokyklos programa yra integruota į paruoštą aplinką.
Mokytojas. Mokytojas paruošia aplinką, ją prižiūri ir saugoja. Taip pat padeda vaikui sukurti ryšį su aplinka. Ryšys tarp mokytojo ir vaiko pačioje pradžioje yra gana stiprus, bet laikui bėgant jis silpsta, nes vaiko ryšys su aplinka stiprėja. Mokytojo tikslas yra padėti vaikui sukurti tokį stiprų ryšį su aplinka, kad jam beveik nebereikėtų mokytojo ir jis pats puikiai naudotųsi paruošta aplinka ir save mokytų. Mokytojas pirmenybę turi teikti priemonių pristatymui. Pristatymas turi būti toks, kad vaikui veikla būtų patraukli ir jis norėtų pabandyti pats. Mokytojas kiekvieną dieną turi skirti laiko vaikų ir aplinkos stebėjimui, kad galėtų tinkamai paruošti aplinką, pastebėtų kokią priemonę konkrečiam vaikui reikėtų pristatyti toliau.