Maria Montessori gimė 1870 m. rugpjūčio 31 d. Chiaravalle mieste, Italijoje.

Tėvas Alessandro Montessori buvo „senamadiškas džentelmenas su konservatyviu požiūriu ir kareiviškais įpročiais  (Kramer, 1976, p. 22), buvęs karininkas, dirbantis valstybės tarnautoju.

Motina Renilde Stoppani , (dukterėčia Antonio Stoppani, kuris buvo  žymus organizuoti italų geologas, paleontologas ir kunigas) buvo gerai išsilavinusi ir mėgo skaityti, kas buvo reta tų laikų moterims. Nors Maria turėjo gerą santykį ir su tėvu, bet motina, buvo ta, kuri ją visuomet skatino mokytis ir palaikė jos svajonių įgyvendinimą.

Vidurinėje mokykloje Maria pradėjo mokytis sulaukusi šešerių. Ji mokėsi puikiai, buvo lyderė žaidimuose su vaikais, bet jos vienas pirmųjų įrašų apie mokslą buvo „ne itin vertas dėmesio“. Mama nuo mažų dienų skatino Maria užsiimti labdaringa veikla – kasdien mergaitė megzdavo  ir savo mezginius dovanodavo vargšų vaikams, globojo vargšę kuprotą kaimynų mergaitę.

Norėdami užtikrinti gerą išsilavinimą Mariai, Montessori šeima persikėlė gyventi į Romą. Sulaukusi 13 metų Maria, norėdama įgyvendinti savo svajonę – tapti inžiniere, pradėjo mokytis berniukų techninėje gimnazijoje, kur mokėsi tiksliųjų mokslų matematikos, fizikos, biologijos. Tėvai ją skatino tapti mokytoja, kas tais laikais buvo viena iš nedaugelio moterims studijuoti priimtinų specialybių, tačiau Maria kategoriškai atsisakė.

Nuvažiavusi priduoti dokumentus, stojimui į universitetą, ji pakeitė savo nuomonę ir nusprendė, kad nori tapti gydytoja. Tuo metu gydytojo profesija buvo laikoma nepriimtina specialybė moterims.  Pirmajam bandymui nepavykus, Maria Montessori įstojo į Romos universitetą studijuoti fizikos, matematikos ir gamtos mokslų, o po dvejų metų gavo diplomą. Tai leido jai įstoti į medicinos fakultetą ir studijuoti mediciną, kaip vienai pirmųjų moterų Italijoje. Ji pasižymėjo ne tik tuo, jog buvo moteris, bet ir savo išskirtiniais gabumais ir giliu temų supratimu. Nors Montessori nuolat susidurdavo su sunkumais studijuodamas (ji negalėjo skrodimų daryti kartu su vyrais, todėl turėjo dirbti vėlai vakarais ir naktimis; nuolat susilaukdavo pašaipų, nes buvo moteris), ji nuolat laimėdavo stipendijas už gerą mokymąsi.

1896 M.Montessori gavo gydytojos diplomą, o už mokslinį darbą taip pat buvo suteiktas daktaro laipsnis. Ji buvo pirmoji moteris Italijoje gavusi medicinos daktaro laipsnį. Gavus gydytojos ir mokslininkės diplomą, ji buvo paskirta gydytojo asistente Romos universiteto psichiatrijos klinikoje.

1897 m. ji savanoriškai prisijungė prie tyrimų programos Romos universiteto psichiatrijos klinikoje ir čia dirbo kartu su Giuseppe Montesano, su kuriuo užmezgė  romaną. Jiems gimė sūnus, tačiau dėl tuometinių socialinių aplinkybių ir abiejų karjeros, jie nesusituokė ir Maria negalėjo auginti savo sūnaus. Jį kaime išaugino globėjų šeima. Maria nuolat lankė sūnų, bet tik paauglystėje prisipažino esanti jo motina ir pasiėmė gyventi pas save.

Dirbdama Romos universiteto psichiatrijos klinikoje M. Montessori pajuto didelę užuojautą ten esantiems vaikams, kurie buvo apgyvendinti, kartu su suaugusiaisiais. Vaikai buvo labai apleisti, buvo tarp pilkų sienų ir neturėjo jokių priemonių žaidimams ar mokymuisi. Juos stebėdama M. Montessori suprato, kad jų atsilikimo gydymas yra ne medicinos sritis, bet pedagogikos. Norėdama jiems padėti ji pradėjo domėtis dviejų pažangių to meto prancūzų mokslininkų (J. Itard ir jo mokinio E.Seguin), ugdžiusių vaikus su protine negalia, darbais.

Ji apsilankė Bicêtre ligoninėje Paryžiuje, kur E. Séguin , toliau plėtojo J. Itard sensorinio ugdymo techniką savo mokyklose, skirtose vaikams su negalia. Montessori norėdama geriau suprasti ir įsisavinti jų metodiką, išsivertė ir perrašė ranka J.Itard ir jo mokinio E.Seguin mokslinius darbus, kuriuose jie aprašė savo pedagoginį darbą su protinę negalią turinčiais vaikais.

Nacionaliniame medicinos kongrese Turine, M. Montessori perskaitė pranešimą, kur ji pasisakė už prieštaringai vertinamą teoriją, kad psichikos ir emocinių sutrikimų, turinčių vaikų aprūpinimo stoka, buvo jų nusikalstamumo priežastis. Išplėsdama tai, kitais metais ji kreipėsi į Nacionalinį pedagoginį kongresą, pristatydama švietimo priemonėmis pagrįstą socialinės pažangos viziją. Ji prašė įkurti mokyklą, kurioje specialų išsilavinimą gautų mokytojai, dirbantys su specialiųjų poreikių vaikais.

Jos paskaitų pagrindu buvo įkurta speciali (ortofrenic school) mokykla, kuriai Montessori kartu su Giuseppe Montesano vadovavo 1899 -1901 metais. Mokykla priėmė vaikus, turinčius platų sutrikimų spektrą iš visų Romos mokyklų ir prieglaudų. Montessori aktyviai pradėjo taikyti savo teorines žinias – dirbdama su vaikais kasdien nuo 8 iki 19 valandos. Ji naudojo J. Itard ir E. Seguin sukurtas priemones, eksperimentuodama ir jas tobulindamas. O naktimis dirbo mokslinį darbą – rašė savo stebėjimus, reflektavo, analizavo ir kūrė naujas priemones. Kaip ji pati rašė tai buvo pirmasis ir tikras mokslinis pedagogikos darbas. Tai tapo  lūžiu Montessori gyvenime, jos  profesinės tapatybė pasikeitė iš gydytojos į pedagogę.

M. Montessori sulaukė didžiulio susidomėjimo, kai po dviejų metų darbo, jos mokyti vaikai, kartu su sveikais bendraamžiais sėkmingai, kai kurie net geriau už sveikuosius,  išlaikė egzaminus mokykloje. Kol kiti žavėjosi jos „stebuklingu“ darbu, M.Montessori svarstė, kokios priežastys sveikiesiems vaikams sutrukdė jų pažangą, ji manė, kad čia kalti netinkami mokyklose naudojami mokymo metodai.

Būdama trisdešimties M.Montessori Romos universitete, tęsė studijas – studijavo antropologiją, filosofiją, eksperimentinę psichologiją. Studijų metu Maria atliko stebėjimus mokyklose, ir galvojo kaip pritaikyti jos naudotą metodą ir priemones sveikiesiems vaikams, bet tam kol kas nebuvo galimybės.

1906 m. Maria Montessori buvo pakviesta įrengti vaikų darželį Romoje šv. Lorenzo neturtingame rajone, daugiabučiame name, kad darbininkų mažieji vaikai likę vieni namuose neniokotų turto. Taip M.Montessori gavo galimybę išbandyti savo priemones ir darbo metodus su sveikaisiais vaikais.

1907 metais, per trijų karalių šventę buvo atidarytas pirmasis M.Montessori darželis pavadintas „ Casa dei Bambini“ (Vaikų namai), kurį pradėjo lankyti 60  vaikų nuo 2,5 iki 7 metų amžiaus. Montessori per  atidarymo kalbą pasakė: „Mane apėmė keistas jausmas, kuris sako, kad čia atsidarė įstaiga, apie kurią vieną dieną prabils visas pasaulis“.

Čia išsipildė M. Montessori svajonė, taikant palankią aplinką vaikams, atsiskleidė kaip formuojasi vaikų dvasinis gyvenimas. Atsiskleidė, kad vaikas pats yra savos individualios asmenybės kūrėjas, tiesioginis jos ugdytojas. Montessori stebėdama atrado dėsnius, kuriais remiasi vaiko dvasinis augimas, kurie tapo jos metodo pagrindu.  Vaikai Casa dei Bambini padarė nepaprastą pažangą ir netrukus 5 metų vaikai pradėjo rašyti ir skaityti.

Iki 1908 m. rudens veikė penkios Case dei Bambini, keturios Romoje ir viena Milane. Žinia apie naują Montessori metodą greitai pasklido, o lankytojai atvykdavo patys stebėti kaip dirba vaikai. Per metus itališkai kalbanti Šveicarijos dalis pradėjo pertvarkyti savo vaikų darželius į Case dei Bambini, ir prasidėjo naujojo ugdymo metodo plitimas.

1909 m. vasarą Maria Montessori surengė pirmąjį savo mokymo kursą, kuriame dalyvavo maždaug 100 studentų. Šio kurso užrašai tapo pirmąja jos knyga, tais pačiais metais išleista Italijoje, kuri 1912 m. pasirodė išversta JAV kaip „Montessori metodas“ ir užėmė antrąją vietą JAV negrožinės literatūros bestselerių sąraše.

1912 m. gruodžio 20 d. sulaukusi 72 metų mirė Montessori motina. Šis įvykis Maria labai paveikė, ir kitais metais po motinos mirties ji atsivežė savo 14-metį sūnų Mario į Romą gyventi pas ją.

Montessori metodas greitai išgarsėjo visame pasaulyje. Montessori draugijos, mokymo programos ir mokyklos pradėjo gyvuoti visame pasaulyje. Nuo tada Montessori gyvenimas buvo skirtas skleisti žinią apie savo sukurtą ugdymą metodą. Tai ji darė vesdama kursus ir skaitydama paskaitas daugelyje šalių.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu ji tris kartus keliavo į Ameriką, kur sulaukė didelio susidomėjimo jos originaliu požiūriu į švietimą. Per paskutines dvi keliones ją lydėjo sūnus Mario.

1917 m. pabaigoje grįžę iš JAV, po Mario vedybų su pirmąja žmona Helen Christy, Montessori apsigyveno Barselonoje, Ispanijoje, kur buvo sukurtas Seminari-Laboratori de Pedagogía. Jai talkino jos sūnus ir jo žmona, o keturi anūkai ten praleido savo vaikystę. Renilde, jos jauniausia anūkė, iki 2000 m. buvo Montessori tarptautinės asociacijos, ( kurią 1929 m. įkūrė Marija Montessori) generaline sekretore, o vėliau (iki 2005 m.) prezidente.

Montessori planus sukurti nuolatinį Montessori metodo mokymų ir tyrimų centrą sujaukė prasidėjęs II pasaulinis karas. Kai Montessori atsisakė bendradarbiauti su Mussolini (jo planas buvo įtraukti Italijos Montessori mokyklas į fašistinį jaunimo judėjimą), visos Montessori mokyklos Italijoje buvo uždarytos.

Ispanijoje prasidėjęs pilietinis karas privertė Montessori palikti savo namus Barselonoje, 1936 m. vasarą britų mūšio laivas nugabeno ją į Angliją. Mario ir jo vaikai prisijungė prie jos, o vėliau tą vasarą kaip pabėgėliai išvyko į Nyderlandus apsistojo olandų bankininko dukters Ados Pierson namuose, kuri tapo jo sūnaus Mario antrąja žmona.

1939 m. Maria ir Mario išvyko į Indiją, kur surengė 3 mėnesių trukmės mokymo kursą Madre (Čenajuje), po kurio vyko paskaitų turas. Bet dėl prasidėjusio karo, jie negalėjo grįžti beveik 7 metus. Jie kartu parengė daugiau nei 1500 Indijos mokytojų.  Metai Indijoje Montessori pasirodė suteikė jai galimybę praturtinti jos filosofiją ir požiūrį į švietimą. Ji susitiko su Gandhi, Nehru, Tagore ir buvo labai sužavėta indų dvasingumo bei jų dosnumo ir gerumo jos atžvilgiu.

Gyvenimo patirtis Indijoje paskatino Maria Montessori mąstyti apie santykio tarp visų gyvų dalykų pobūdį, temą, kurią ji plėtojo iki savo gyvenimo pabaigos. Šie apmąstymai tapo pagrindu – Kosminiam ugdymui,  skirtam 6–12 metų vaikams. Tai programa, kurią kartu su sūnumi sukūrė gyvendami Indijoje.

1946 m. Maria su Mario grįžo į Nyderlandus, pas anūkus, karo metus praleidusius Ados Pierson globoje.

1949 m. ji gavo pirmąją iš trijų nominacijų (kitas 1950 m. ir 1951 m.)  Nobelio taikos premijai gauti . Vienas iš paskutinių jos svarbių viešųjų pranešimų buvo Londone 1951 m., kai ji dalyvavo 9-ajame tarptautiniame Montessori kongrese.

1952 m. gegužės 6 d. mirė Piersonų šeimos poilsio namuose Nyderlanduose, palikdama sūnui  Mario tęsti savo pradėtus darbus.

1870 m. rugpjūčio 31 d. Chiaravalle mieste, Italijoje gimė Maria Montessori.

1876 m. pradėjo lankyti vietinę valstybinę mokyklą Via di San Nicolo da Tolentino.

1886 – 1890 m. mokslus tęsė berniukų techninėje gimnazijoje Regio Istituto Tecnico Leonardo da Vinci.

1890 m. įstoja į Romos universitetą studijuoti fizikos, matematikos ir gamtos mokslų, o po dvejų metų gauna diplomą, kuris leidžia jai įstoti į medicinos fakultetą kaip vienai pirmųjų moterų Italijoje ir pirmajai, kuri studijavo Romos universitete.

1896 m. gauna gydytojos diplomą, o už mokslinį darbą suteikiamas daktaro laipsnis.

1896 m. pradeda dirbti gydytojo asistente Romos universiteto psichiatrijos klinikoje.1897 prisideda prie mokslinių tyrimų programos psichiatrijos klinikoje.

1989 – 1901 m. moko vaikus su proto negalia, remdamasi J. Itard ir E. Seguine moksliniais darbais. Vadovauja Ortofreninei mokyklai (parodomoji mokykla, skirta mokyti mokytojus, dirbančius su vaikais, turinčiais proto negalią).

1901 m. pradeda eksperimentinės psichologijos, edukologijos, antropologijos studijas Romos universitete. Atlieka stebėjimus mokyklose darydama antropologinį tyrimą.

1907 m. per trijų karalių šventę, atidaromas pirmasis M. Montessori darželis pavadintas „Casa dei Bambini“ („Vaikų namai“), skurdžiame Romos San Lorenzo rajone.

1909 m.  M. Montessori paruošia pirmuosius 100 savo metodo mokytojų. Taip pat per mėnesį parašo savo pirmąją knygą „Il Metodo della Pedagogia Scientifica applicato all’educazione infantile nelle Case dei Bambini“ („Montessori metodas“). Per ateinančius metus ši knyga išverčiama į daugiau nei 20 kalbų.

1910 m. išleidžiama antroji knyga: L’Antropologia pedagogica (Pedagoginė antropologija).

1911 m. M. Montessori atsisako kitų pareigų ir visą dėmesį skiria savo metodo vystymui ir populiarinimui. Montessori metodo taikymas pasklinda po pasaulį – taikomas Anglijos, Argentinos, Italijos, Šveicarijos mokyklose. Pavyzdinės mokyklos įkuriamos Paryžiuje, Niujorke ir Bostone.

1913 m. M. Montessori vykdo pirmuosius tarptautinius mokymo kursus savo bute Romoje, globojama Italijos karalienės Margherita. Studentai atvyksta iš Italijos ir kitų Europos šalių, Australijos, Pietų Afrikos, Indijos, Kinijos, Filipinų, JAV ir Kanados. Vėliau M. Montessori tarptautinius  mokymus rengia JAV, Ispanijoje, Olandijoje, Dubline, Škotijoje, Indijoje, Pakistane.

JAV įkuriama Montessori švietimo asociacija.

1914 m. Niujorke išleidžiama trečioji Montessori knyga „Dr. Montessori’s Own Handbook“.

1915 m. kelionė į JAV, lydima jos sūnaus Mario.  Tarptautinėje Panamos ir Ramiojo vandenyno parodoje San Franciske Montessori klasė dirba stikliniame paviljone, kurį stebi lankytojai.

1916 m. miesto valdžios kvietimu M. Montessori persikelia į Barseloną; Barselona išlieka jos namais iki 1936 m. perversmo.

Barselonoje įkuriama pavyzdinė Montessori mokykla ir vaikų koplyčia, taip pat mokytojų rengimo institutas, remiamas Katalonijos vyriausybės.

Pasirodo ketvirtoji jos knyga L’autoeducazione nelle Scuole Elementari (anglų kalba „The Advanced Montessori Method“).

1919 m. mokymo kursai Londone, naudojant formatą, kuris tampa standartiniu Montessori pedagogikos mokymu: penkiasdešimt valandų paskaitų, penkiasdešimt valandų mokymo naudojant medžiagą, penkiasdešimt valandų stebėjimo Montessori klasėse.

1922 m. išleidžiama „I bambini viventi nella Chiesa Neapolyje“ (leidimas anglų k. „Vaikas bažnyčioje“, Londonas, 1929 m.) – pirmoji Maria Montessori knyga apie katalikų liturgiją vaiko požiūriu.

1924 m. Montessori susitikimas su Benito Mussolini (kuris atėjo į valdžią 1922 m.) lėmė oficialų Italijos vyriausybės pripažinimą ir visuotinį Montessori mokyklų steigimą.

1925 m. mokymo kursai Londone, kuriuos lanko Montessori sūnus Mario ir gauna Montessori diplomą.

1928 m. knyga Das Kind in der Familie, paremta jos 1923 metais Vienoje skaitytomis paskaitomis, išleista vokiečių kalba. (Jis bus išleistas anglų kalba „Vaikas šeimoje“ 1936 m.).

1929 m. Romoje pastatytas Montessori mokytojų rengimo centras su pavyzdine Montessori mokykla.

Pirmasis tarptautinis Montessori kongresas Helsingøre, Danijoje. Vėliau vyksta dar aštuoni tarptautiniai Montessori kongresai (Prancūzijoje, Nyderlanduose, Anglijoje, Danijoje, Škotijoje, Italijoje).

Kartu su sūnumi Mario įkuria tarptautinę Montessori asociaciją (AMI), kurios būstinė yra Berlyne (iki 1935 m.; vėliau Amsterdame).

1932 m. publikacijos: „La Vita in Cristo“ (Roma), „Ideas Generales Sobre Mi Método“ (Madridas), „The Mass Explained to Children“ (Londonas).

1933 -1934 m. naciai sistemingai naikina Montessori judėjimą Vokietijoje, uždarydami visas Montessori mokyklas.Po konfliktų su fašistine sistema visos Montessori mokyklos Italijoje nustoja egzistuoti per vieną dieną.

Knygos „Psico-Aritmetica“ ir „Psico-Geometría“, išleidžiamos Barselonoje.

1936 m. Montessori ugdymo principų – kosminio ugdymo, kūrimas pradiniam ugdymui ir vidurinėms mokykloms.

Generolo Franco perversmas; Maria Montessori pabėga iš Barselonos į Angliją, o paskui į Amsterdamą. Olandija tampa jos namais; netoli Amsterdamo esančiame Larene įkuriamas mokymo centras su pavyzdine mokykla (medžiaga apie kosminį švietimą naudojama pirmą kartą), ten perkelia savo būstinę AMI. Šiuo metu Nyderlanduose yra daugiau nei 200 Montessori mokyklų.

Publikacijos: „Vaikystės paslaptis“ (Londonas), „Les Etapes de L’Education“ (Briuge, Belgija).

1937 m. šeštasis tarptautinis Montessori kongresas Kopenhagoje; tema yra „Švietimas taikai“. Montessori skaito keletą paskaitų, vėliau surinktų leidinyje „Education and Peace“ (pirmą kartą paskelbta Italijoje „Educazione e Pace“, 1949 m.).

1939 m. „God en het Kind“ („Dievas ir vaikas“) ir „Erdkinderis“ ir universiteto funkcijos: švietimo reforma paauglystėje ir po jos, išleistos Nyderlanduose.

Kartu su sūnumi Mario išvyksta į Indiją, kur turėjo vykti trijų mėnesių mokymo kursai. Dėl karo ten užtrunka 7 metus.

1939 – 1946 m. bendradarbiaudama su Mario, toliau plėtoja Kosminio ugdymo planą pradinei mokyklai.

1941 – 1942 m. „Vaikas“ (1941) ir „Rekonstrukcija švietime“ (1942) išleisti Indijoje.

1946 m. karas baigėsi, Maria ir Mario Montessori grįžta į Europą.

Indijoje išleista knyga „Švietimas naujajam pasauliui“

1947 m. Maria ir Mario Montessori įkuria Montessori centrą Londone.

Kelionė į Italiją – Montessori draugijos atgimimas. Montessori įstaigos vėl atidaromos. Romoje pradeda dirbti pirmieji kūdikystės asistentai – mokytojai, taikantys Montessori metodą kūdikiams ir vaikams iki 3 metų.

1948 m. kelionė į Gwalior, Indija; vadovauja pavyzdinės mokyklos iki dvylikos metų atidarymui.

De l’enfant á l’adolescent (Nuo vaikystės iki paauglystės) išleista prancūzų kalba. Šioje knygoje pateikiamos Marijos Montessori pradinio ir paauglių ugdymo koncepcijos.

„Vaiko atradimas“, „Žmogaus potencialo ugdymas“, „Ką turėtumėte žinoti apie savo vaiką“ ir „Vaiko mokymas“, išleisti Madraso mieste, Indijoje.

1949 m. pirmoji Nobelio taikos premijos nominacija (vėl 1950 ir 1951 m.).

„The Absorbent Mind“, išleistas Indijoje.

Išleistas paskutinis pagrindinis jos darbas: Formazione dell’uomo (anglų kalba, The Formation of Man, Adyar 1955).

1950 m. tarptautinė konferencija Amsterdame, skirta Maria Montessori 80-mečiui.

1951 m. devintasis Montessori kongresas Londone.

Paskutinis mokymo kursas, kurį vedė Maria Montessori, vyksta Insbruke, Austrijoje.

1952 m. Maria Montessori mirė gegužės 6 d. Noordwijk aan Zee mieste, Nyderlanduose. Ji palaidota vietos katalikų kapinėse.