Sensorinės priemonės – tai vaiko langas į pasaulio pažinimą. Montessori aplinkoje kiekviena priemonė kuriama su tikslu lavinti vieną konkretų pojūtį: regą, klausą, lytėjimą, skonį ar uoslę. Tai nėra atsitiktiniai žaislai – tai moksliniais stebėjimais pagrįsti įrankiai, kurie leidžia vaikui patirti pasaulį per tiesioginį jutiminį išgyvenimą.

Montessori pedagogikoje sensorinis lavinimas laikomas kertiniu pamatu visam vėlesniam mokymuisi. Per šias veiklas vaikas išmoksta skirti ir įvardyti formas, dydžius, spalvas, garsus, tekstūras, temperatūrų skirtumus ar net svorius. Pavyzdžiui, dirbdamas su garsų dėžutėmis, jis lavina klausą ir susikaupimą; dėliodamas rožinį bokštą – mokosi matmenų ir erdvinių santykių; liesdamas šiurkščias lenteles – aštrina lytėjimą, atpažįsta subtilius paviršių skirtumus.

Šios patirtys ne tik ugdo pojūčius – jos moko vaiką stebėti, lyginti, klasifikuoti. Tokie gebėjimai sudaro loginio, mokslinio mąstymo pradmenis. Sensorinė veikla padeda vaikui susisteminti aplinką ir įvesti joje tvarką – tiek išorinę, tiek vidinę.

Svarbiausia – tai paruošia vaiką perėjimui nuo konkretaus prie abstraktaus mąstymo. Kai vaikas daugybę kartų rankomis patiria ilgį, plotį, garsų intensyvumą ar spalvinius niuansus, jis ima ne tik pažinti daiktus, bet ir suvokti už jų slypinčius dėsningumus. Tokiu būdu jis pasirengia matematikai, kalbai, muzikai, gamtos mokslams – ne išmokdamas formules, bet išgyvendamas jų esmę per pojūčius.

Sensorinė sritis Montessori pedagogikoje – tai ne papildomas užsiėmimas, o esminė vaiko intelektinės ir vidinės raidos dalis. Per pojūčius vaikas mokosi pažinti pasaulį, o pažindamas pasaulį – pažįsta ir save.

Kalba – tai tiltas tarp vaiko vidaus pasaulio ir išorės. Montessori pedagogikoje kalbos ugdymas laikomas neatsiejama visos vaiko raidos ašimi, nes būtent per kalbą vaikas ima suprasti, išreikšti, kurti, jungti ir būti bendruomenės dalimi.

Kalbinė raida Montessori aplinkoje prasideda dar gerokai prieš vaikui ištariant pirmą žodį – nuo dėmesingo, pagarbiai turtinamo kalbinio aplinkos pasaulio. Vaikai gyvena tarp istorijų, pokalbių, apibūdinimų, klausimų, dainelių ir eilėraščių. Jie klausosi aiškios, taisyklingos kalbos, o mokytojo kalba jiems tampa pavyzdžiu – ne skubotu informacijos perdavimu, bet kvietimu bendrauti.

Montessori klasėje suaugusysis niekada „neužpila“ vaiko žodžiais – jis kalba lėtai, aiškiai, tarsi klotų žodžių taką, kuriuo vaikas gali žengti savarankiškai. Vaikui siūloma daug konkrečių žodžių, susijusių su kasdienybe, aplinka, priemonėmis. Žodynas čia ne dirbtinai mokomas, o auginamas – kaip medis, kurio šaknys giliai susijusios su patirtimi.

Kai vaikas pasiruošęs, jam pristatomi garsai – kiekviena raidė Montessori metodikoje pirmiausia pateikiama kaip garsas, ne simbolis. Vaikai mokosi jų klausydamiesi, tirdami, liesdami smėlio raides, dėliodami judriąsias raides ant kilimėlio. Jie pirmiausia rašo – dėlioja raidžių garsus ir kuria žodžius, kurie kyla iš jų pačių patirties: „mama“, „saulė“, „katė“. Tik vėliau, kai vidinis rašymo troškimas išauga, jie natūraliai pereina prie skaitymo, nes kiekvienas parašytas žodis tampa kvietimu jį suprasti.

Šis kelias – nuo klausymosi iki kalbėjimo, nuo garsų iki rašymo ir skaitymo – atitinka vaiko raidos logiką. Jis nevyksta per prievartą, testus ar užduotis, bet per vidinį džiaugsmą, atradimą ir prasmės patyrimą. Vaikas mokosi kalbos ne tam, kad atsiskaitytų, bet tam, kad galėtų kalbėti apie tai, kas jį jaudina, kas gražu, įdomu ar neįprasta.

Montessori aplinkoje kalba auga iš vaiko vidaus, lyg pavasarinė sėkla, kuriai tereikia šviesos, šilumos ir erdvės skleistis. Ir kai jis ištaria pirmąją savarankiškai parašytą mintį, ji būna ne tik teisinga – ji būna gyva.

Montessori ugdymo aplinkoje vaikai kviečiami tyrinėti gyvąją gamtą, geografiją, istoriją ir įvairias kultūras per jiems suprantamą, praktišką ir juslinę patirtį. Jautriuoju vaiko laikotarpiu, kai smegenys tiesiog trokšta struktūros, tvarkos ir prasmių, mes pasiūlome pasaulį, kuris yra prieinamas ir apčiuopiamas.

Nuo smėlio grūdelių iki žemynų – pažinimas vyksta per pojūčius.
Vaikai žaidžia su žemynų dėlionėmis, liečia skirtingų šalių žemėlapius, stebi augalus, rūšiuoja kriaukles, stebi vabzdžius ir išmoksta jų pavadinimus. Specialios Montessori priemonės padeda pažinti gyvūnų karalystę, augalų dalis, gamtos reiškinius, sezonų kaitą, kūno sandarą. Mokslas tampa ne „pamoka“, o atradimų nuotykiu.

Kultūra ugdoma per kasdienybę ir šventes.
Vaikai susipažįsta su Lietuvos ir pasaulio papročiais, dainomis, menu. Jie klausosi klasikinės muzikos, kuria dailės kampelyje, kur gali išreikšti save per spalvas, formas ir medžiagas. Švenčiame metų laikų virsmus, kalendorines šventes, gimtadienius – viskas, kas leidžia vaikui pasijusti didesnio pasaulio dalimi.

Montessori pasaulio pažinimo srityje svarbiausia – ne faktai, o santykis.
Vaikas mokosi ne todėl, kad „reikia“, bet todėl, kad nori. Jis susipažįsta su gamta, kultūra ir mokslu kaip su artimais draugais. Ši draugystė kuria tvirtą pagrindą visam tolesniam mokymuisi – atvirumą pasauliui, dėmesingumą, pagarbą gyvybei ir norą pažinti.